Mergina ant šaldytuvo
Viena
Jis jai pasakojo, kad turėjo draugę, kuri mėgo būti viena. Tai buvo labai liūdna, nes jiedu buvo pora, o „pora“ pagal apibrėžimą reiškia „kartu“. Bet dažniausiai ji norėdavo būti viena. Kartą jis jos paklausė: „Kodėl? A aš ką nors ne taip darau?“ O ji atsakė: „Ne, tai susiję ne su tavim, o su manim, nuo pat vaikystės.“ Jis ne visai suprato tuos žodžius apie vaikystę ir, norėdamas suvokti geriau, pamėgino rasti kažką panašaus savojoje, bet nepavyko. Kad ir kiek jis apie tai galvojo, jo vaikystė jam vis labiau panėšėjo į skylę kažkieno kito danty - nesveika, bet nelabai trukdo, bent jau jam. O ta mergina, kuri mėgo būti viena, visą laiką nuo jo slėpdavosi, ir to priežastis buvo jos vaikystė. Jį tai labai erzino. Pagaliau jis pareiškė: „Arba tu man paaiškini, arba mes nebe pora.“ Ji sutiko, ir jie liovėsi draugavę.
Ugata atranda simpatiją
- Labai liūdna, - tarė Ugata. - Liūdna, bet jaudina.
- Ačiū, - pasakė Nachumas ir atsigėrė sulčių.
Ugata pamatė, kad jis ašaroja, ir nenorėjo jo kliudyti, bet nesugebėjo atsispirti pagundai ir paklausė:
- Tai tu iki šiol nežinai, kas iš jos vaikystės privertė ją tave palikti?
- Ji manęs nepaliko, - patikslino Nachumas. - Mudu išsiskyrėme.
- Kaip sau nori, - atsakė Ugata.
- Ne kaip sau noriu, - užsispyrė Nachumas. Čia mano gyvenimas. Bent jau man šitos smulkmenos yra svarbios.
- Ir tu iki šiol nežinai, koks jos vaikystės įvykis visa tai pradėjo? - toliau kalbėjo Ugata.
- Viską pradėjo ne įvykis, - vėl pataisė Nachumas, - o tu. - Šiek tiek patylėjęs, pridūrė: - Taip, čia kažkas su šaldytuvu.
Ne Nachumo
Kai Nachumo draugė buvo dar vaikas, jos tėvams neužteko kantrybės, nes ji buvo maža ir labai energinga, o jie seni ir sustabarėję. Nachumo draugė mėgino su jais žaisti, kalbėtis, bet juos tai tik dar labiau erzino. Jie neturėjo jėgų. Jiems net nepakako jėgų liepti jai užsičiaupti. Užuot tai padarę, jie pakeldavo ją, pasodindavo ant šaldytuvo ir išeidavo į darbą ar kur jiems reikėjo. Šaldytuvas buvo labai aukštas, Nachumo draugė negalėjo nuo jo nulipti. Taip ji didumą savo vaikystės praleido ant šaldytuvo. Tai buvo labai laiminga vaikystė. Kol kitus stumdė vyresnieji broliai, Nachumo draugė sėdėjo ant šaldytuvo krašto, dainavo daineles ir paišė piešinėlius ant ten, viršuje, susikaupusių dulkių. Iš viršaus atsiverdavo puikus vaizdas, jai buvo šilta ir patogu. Ir dabar užaugusi, ji baisiai ilgėjosi tų laikų, vienatvės. Ir Nachumas gerai suprato jos liūdesį, sykį net pabandė užlaipinti ją ant šaldytuvo, bet jau buvo ne taip.
- Kokia graži istorija, - pakuždėjo Ugata ir lengvai palietė Nachumo delną.
- Taip, - sumurmėjo jis atitraukdamas ranką. - Labai graži, tik ne mano.