Lėktuve apvirsta mano puspilnis pelenų skonio kavos puodelis, skystis neramdomai rėplioja per stalelį, varvėdamas ant žemės pagiežingai grybšteli džinsus. Kitapus tako sėdinti mergina žaibišku greičiu iš kuprinės ištraukia servetėlę ir tylomis ištiesia ją man. It būtų greičiau už mane susigaudžiusi, kas nutiko. Pakeliu akis, ji droviai šypsosi. Tada pasiūlo dar vieną. Padėkoju jai angliškai, tada pasitaisau hebrajiškai, nes prisimenu, kad ši iš pažiūros sekuliari europietiška būtybė neseniai skaitė žydų vakarinę maldą iš mažos kišeninės maldaknygės. Ilgi šviesūs garbiniuoti plaukai sugėrę visą vakaro saulę. Tą milisekundę skaidriai žiūrim viena kitai į akis. Ji labai graži.
Netrukus skrydžio palydovas paskubomis atstumia savo vežimėlį, rinkdamas šiukšles. Kyšteliu savąsias, šypsenos likučiuose tebešildydama tą ištiestą ranką su servetėle. Jis pačiumpa ir nuskuba tolyn. Paauglės mergaitės man iš kairės nespėja surinkti savųjų - glaudžia jas saujose it nepaklusnius paukščiukus ir, matau, nedrįs ano pašaukti. Ištiesiu joms ranką. Jos pakelia akis, aš šypsausi. Pamoju pirštais - nagi, viskas gerai. Sutupdo savo šiukšleles man delnan, aš pašaukiu palydovą - jis ateina, paima. Mergaitės žiūri į mane skaidriom akim ir su nuostaba hebrajiškai sako - labai ačiū, ir šypsosi. Prisimenu, kad viena jų irgi skaitė vakarinę maldą - tik iš telefono. "Su džiaugsmu", atsakau. Jos labai gražios.
Kažkas sukirba atminty. Prisimenu, kaip prieš porą mėnesių įlipus į lėktuvą savo sėdynėje radau įsitaisiusį gerokai už ją didesnį vyruką. Lėktuvas buvo pustuštis - gal vylėsi, jog jam neteks išsitremti į savo vietą prie lango? Šypsodamasi, bet tvirtai paprašiau užleisti man mano kėdę. Jis pūškuodamas nusiyrė į savąją ir dar pusę viduriniosios. Nežiūrėjo man į akis. Į nieką nežiūrėjo. Jam buvo karšta, nesmagu ir nepatogu.
Vėliau skrydžio palydovas paskubomis atstūmė savo vežimėlį, rinkdamas šiukšles. Atidaviau jam savąsias ir beveik sinchroniškai ištiesiau savo kaimynui kitą ranką. Akimirką jis ja nepatikėjo - o tada pakėlė akis. Aš tylomis šypsojausi. Skubiai linktelėjo, kažką sumurmėjo ir vaiko judesiu iš savo kampo atkišo man servetėlių prigrūstą stiklinaitę. "Su džiaugsmu", atsakiau.
Lėktuvui nusileidus ėmiau krapštyt savo sunkoką lagaminėlį nuo viršutinės lentynos. Staiga pamačiau ištiestas savo kaimyno rankas. Tas nebylus po lentyna netelpantis milžinas švelniai, bet ryžtingai perėmė lagaminėlį iš mano rankų ir jį kaipmat nukėlė. Aš pakėliau akis - jis į jas jau žiūrėjo. Nusišypsojau. Tą milisekundę rodės skaidrus ir atlėgęs. Linktelėjo - nežinau, kokia kalba, bet buvo labai gražus.
Comments