36 laipsniai. Išorėj taip pat.
Aš ant senamiesčio stogų.
Dangus net papilkėjęs nuo karščio.
Šviesa plokščia, karštis horizontalus.
Net nesu tikra, kam man tie akiniai nuo saulės. Jos spinduliai tokie balti ir aitrūs, kad atšokę nuo šviesaus Jeruzalės akmens smailiais pirštukais kimba man į akis jų visai nepaisydami. It būtų net patogiau įsitverti.
Vanduo – aukso vertės. Gyvybė yra vandens skonio.
Basomis kojomis remiuosi į akmeninį grindinį. Šešėlis, o padai visvien švelniai dega.
Keliskart suskamba kažkurios iš bažnyčių varpai. Duslesni dūžiai matuoja valandas, o skardesni – ketvirčius. Kažkas gyvena valandos ketvirčiais, pagalvoju. Kaži, jo diena slenka lėtai, ar pralekia neįtikėtinai greitai? Naiviai įsivaizduoju seną vienuolį su virve rankoj, penkiolikos minučių laiko gardeliuose.
Pavasarį – balandį ir gegužę – ant šito stogo it piktžolės suželia piliarožės. Aukštos, sultingos, ilgai nelaukusios plačiai atsimerkia ir ima klausiamai į tave žiūrėti baltais, rausvais ir ciklameno spalvos žiedais. Vieną pastebiu net dabar. Neįtikėtina! Per šitokį karštį! Pankė džiugžolė.
Tolokai, nuo vieno iš tolimesnių stogų, sustingęs mane stebi dar kai kas. Darbininkas, tikriausiai statybininkas. Įsistebeilijęs kaip į kokį miražą. Jis stovi už dailiai išrikiuotų baltų maišų eilės. Jo kepurė irgi balta, su snapeliu. Plaukai juodi kaip varno, oda pilna saulės. Jis irgi atrodo kaip miražas. Panašu, kad mums abiems netikėta tokiame karštyje išvysti kitą žmogų. Karščio savanorį.
O šiaip, šiandien aš čia viena. Tik karts nuo karto pro šalį praeina žydai ortodoksai – pro čia galima patekti į vieną iš Jeruzalės ješivų. Jauni vaikinukai ar seniai veidą apkerojusiomis barzdomis – visi eina tiesiai, susitelkę, it maldoj, it nešami meditacijos. Nesidairo. Įrėminti juodų švarkų – kaip jie ištveria, man iki šiol paslaptis. Tiesa, pora sielų praplevėsuoja vienais baltais marškiniais, šie net nesukišti į kelnes – velniop, šitaip karšta. Tzitzit virvelės su mazgeliais vos spėja pavymui.
Tas kvapas... Svylančio akmens ir kardamono. Dar kiek juodųjų pipirų – vos žiupsnelis. Šis senamiestis turi ypatingą kvapą. Užsimerkusi jį pažinčiau. O pažinus atsimerkčiau.
Ir tos nesuskaičiuojamos atsitiktinės katės. Nors, tiesą sakant, tai aš čia atsitiktinė. Ar bent jau sykį buvau.
Mano stuburu nepaliaujamai varva prakaito lašeliai. Jie man padeda suvokti, kur esu. Vėl ir vėl prisiminti, kaip kadaise to troškau.
Būti ten, kur stuburu nuolat teka mažyčiai prakaito lašeliai. Būti ilgai, kol nebejausiu nuolatinio, į kaulus įsiėdusio šilumos alkio, kol karštis sulėtins mano judesius.
Kur žmonės karšti ir atlapaširdžiai (juk reikia tą kaitrą kažkaip vėdinti).
Kur ekscentriška jų įvairovė provokuoja nuolat kelti klausimus – kitiems ir sau – užuot stačius altorius atsakymams.
Kur atsirieksiu tiek daug laiko, kad galbūt pagaliau išmoksiu skirti jo sau.
Kur ir mano ugnis, užuot blaškiusis ar kovojusi už deguonį, turi šansą atrasti savo švelniai gaudžiančią pusiausvyrą.
Gal man reikia, kad išorės karštis sutaptų su vidiniu? Kad nerimas paliktų sielos sąnarius.
Nežinau. Bet tai nebuvo nei strategija, nei planas. Tai buvo instinktas, šiandien virtęs nuostabos mantra.
Gal jau laikas būtų nustoti stebėtis, bet dar nenoriu.
30 rugpjūčio, 2020 metai.
Namuose, šaltytuve, dar laukia likusios trys sultingos šviežios figos. Šaltutės, gaivios...
© Viktorija Einorė-Bechor
Lydinčios natos
Šįkart rašydama klausiausi:
Comments