Ko gero, visi žinom tą fainą evoliucijos užprogramuotą mūsų smegenų triuką: „Fokus-šliopus, aš stipriau įsitversiu brudo, nei gerų dalykų, nes tada tikrai būsim saugūs“. Sunkių patirčių ir nesibaigiančių iššūkių pastaraisiais metais netrūksta, nėra ką ir pridurt. Juos išgyvenam ir asmeniškai, ir kaip visuomenė.
Matyt, jie tęsiasi tiek ilgai ir be pertrūkio, kad pastebėjau, jog manosios smegenėlės šiuo klausimu dehidratavo, pagavo kaifą iki dantų ginkluotis ir jų gynyba įgavo pagreitį. Nerimą jaučiu beveik nuolat: jis pulsuoja krūtinėj tiek dėl suprantamų priežasčių, tiek šiaip kaip kokiam lifte leidžiama nyki muzikėlė. Nei pradžios, nei galo.
Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad mano gyvenime netrūksta ir stiprių, esminių, didelius gerus pokyčius nešančių įvykių. Tik džiaukis ir dėkok. Bet ne – džiaugsmas, kad ir koks ryškus, švysteli, kol esi nuostaboj, o vos kojom palietus žemę kažkur nulenda. Yra, gyvatė, žinau, bet slepiasi! O štai nerimas Joninių nešvenčia. Per šiuos porą metų atkalęs sistemą, pasigauna naujienas ir tuoj pat ima tamsoj joms megzti raukšlėtus baimių megztukus.
Tie megztukai paskui graužia:
„Na ir kas?“
„Bet o kas, jei...“
„Matysim dar, kaip ten iš tiesų bus...“
„Ir kam tu čia rašai/bet ką kita stengies, kam čia padės/įdomu“...
Žodžiu, pabandyk tu ką tamsoj numegzt – pažiūrėsim, kaip bus gražu ir patogu.
Taigi, supratau, kad mano džiaugsmui sunku vienam konkuruot su tokiu nerimo uolumu. Jam sunku užimti proporcingą vietą mano gyvenime, net jei ta vieta – šviesa – yra, ir net labai stipri.
Dabar jau aš pasišiaušiau. Ir taip šitie gūdaus pasaulinio konteksto metai supasi ant vieno nervo, tai dar ir aš pati save papildomai glušinsiu!?
Nusprendžiau kabintis į šviesą – sąmoningai ilgiau susitelkti ties visais pozityviais man nutinkančiais dalykais. Eina sau, koks snukiadaužis. Aš it žvėriūkštis nagais įsikibus į gerumus, o mano proto inercija – kaip koks tirtantis maniakas – į galimas jų komplikacijas. Kova už pusiausvyrą, vadinasi.
Taip kurį laiką gana apgailėtinai stumdžiausi pati su savim, kol vieną dieną, pastebėjusi, kaip dar vieną didelį, ryškų ir užtarnautą džiaugsmą ima gožti tas išsunkiantis įtampos pulsas, supykau ir spontaniškai balsu sau pasakiau:
„Ne, aš nesutinku!“
Pasakiau ir pati išgirdau.
Bet ei, pala! Ar gali būt, kad išgirdo ir nerimas? Tas „Nesutinku“ nubrėžė raudoną liniją, už kurios liko visi jo argumentai. Nesvarbu, kokie. Realūs ar ne. Ačiū, bet man reikia nuo tavęs pailsėti. Aš nesutinku pasiduoti tavo įtakai, aš dabar maitinsiuos džiaugsmu. Nes aš nuvaikyta ir todėl jo ypač išalkusi. Jei nepavalgysiu, toli nenueisiu. „Nesutinku“. Tą pat sekundę krūtinėj atlėgo.
Atlėgsta ir dabar. „Nesutinku“ patogiai supakuotas mano minčių kišenėj, iš kurios jį vis išsitraukiu. Ir tada vėl kvėpuoju.
Paliksiu tai čia. Gal kam taip pat pravers. O jei žodžiams sunku paliesti tamsą, gal palies vaizdai:
Beit Guvrin nacionalinis parkas, Izraelis (nuotraukos autorės).
Comentarios