Atsinešiau kompą į vieną nuostabų Jeruzalės sodą. Čia yra kavinukė, senos akmeninės ligoninės patalpose įsikūrusi menų mokykla, o jos sode – begalė jaukių kampų ir kampelių patogiai tupėti šešėlyje kvyksint paukšteliokams ir darbuotis.
Prispaudė tūlikan. Lendu į mokyklos pastatą, ieškau. Surast suradau, bet beeidama atgal užmačiau praviras duris, vedančias į kažkokią keistą erdvę, tarsi vidinį kiemelį. Apsidairau, nieko nėr, šmurkšt – baisiai cekava. Paganau smalsumą, pažioplinėju, paslankioju, jau nersiu atgal... „Ką čia veiki? Ko ieškai?“ – porūsčiai pastoja kelią šaldytuvo parametrų vyriškis. Delne kaip karališką skeptrą supa kavos puodelį ir ryšulį raktų.
Obliamba. Prikirpo uodegą. Ačiū, nieko neieškau, sakau, tiesiog ėjau pro šalį ir man pasidarė smalsu, niekada šito pastato viduj nebuvau... Sudėjau ginklus.
Pauzė. Kvadratiniai Šaldytuvo pečiai suapvalėja – labiau juntamai, nei regimai. Niekad nebuvai viduj??? Ateik.
Seku iš paskos. Šio veiksmo pasekoje man parodomos trys didžiulės istorinės po pastatu ir sodu esančios vandens saugyklos (aidas, pakibęs jų erdvėje, net nesugrįžta atgal), sienų kiaurymės, per kurias giliai giliai po pamatais matyti senieji šuliniai, senoji skalbykla su į kosminę raketą panašia „skalbianke“ (soliariumo grabo dydžio - gal ten žmones skalbė? Prunkščiu), įspūdingos akmeny išskabtuotos vonios...
Šaldytuvas atsakingas už čia vykstančią renovaciją ir kitas statybas. Jis pasakoja net springdamas, laksto įjunginėti patalpose kondicionierių, šviesų, o kur šviesų nėr, šviečia man žibintuvėliu... Pasilipk, nebijok, pažiūrėk, ar matai? Matai? Va!
Negalvokit, ekskursija statybomis nesibaigia. Mane nuveda į mažutę galeriją, įplieskia šviesas, liepia įsidiegt specialią aplikaciją ir per ją žiūrėt į paveikslus – oi, telefono ekrane jie žaismingai atgyja, išlipa iš drobių, nardo po patalpą. Krykštauju, o Šaldytuvas, rodos, didžiuojasi, lyg kokiai dukterėčiai būtų pats sumeistravęs prisukamą baleriną.
Kas be ko, pakeliui turiu iškloti jei ne visą, tai bent didžiąją dalį savo gyvenimo istorijos. Prasitariu, kad šioje menų mokykloje dėsto mano draugas ir pora kitų draugų – kas tokie??? Aišku, dabar turiu parodyt jų nuotraukas. Oi, čia gi ji, o čia jis, žinau juos, žinau (atraportuoja vardais pavardėm – tikrai žino). Kokie puikūs žmonės! Viktorija, gi mes dabar šeima! Šeima mes dabar!!! Plekšnoja man per pečius ir kvatojasi.
Dabar įsivaizduokit, kad jums per pečius plekšnoja šaldytuvas. Tai taip.
Grįžtu į sodą, dirbu toliau, naujoji šeima prieš baigdama darbo dieną dar atneša man kavos, džiugiais šūksniais atsisveikina, atsimojuoja per pusę kiemo. Kai čia ateisit, būtinai su manimi pasisveikinkit! Ir pasakyk savo draugams, kad susipažinai su manim!
Karantine sumautas, kaip tu buvai mane juodai užknisęs.
ความคิดเห็น