Svajonė. Jaučiuos kaip įstrigus bambukų giraitėj, bruzgyne, tarp pagalių. Oro yra, jis neišpasakytai grynas, bet pajudėt sunku. Paskutinįsyk taip drebėjo širdis, kai laukiau įstojusiųjų į universitetą sąrašo. Tąsyk mano sąraše tebuvo dvi specialybės. Tvirtai žinojau, ko noriu, ir buvau pasiryžusi veikiau jau taikstytis su galima metų pertrauka, nei su džiovinimusi nedominančiose studijose. Dabar nenoriu taikstytis nė su vienu.
Jau trys anketos išsiųstos, ir kiekvienąsyk meldi, kad šioji būtų paskutinė, nes nervai nelaiko. Užsidegimas plešia stogą ir taip baisu, kad nupiepus formali formaliom eilutėm sudėliota formalių klausimų forma formaliai sprendžia tavo svajonės likimą. Ir dar kažkieno nuotaika tą dieną, suvalgytų pusryčių gardumas. Na, juk vis vien. Meldžiu, kad nebūtų pakliuvęs koks sugedes pipiras į jų kiaušinienę, ar ką jie ten košerinio bevalgytų (košerinė mistika).
Žvengiu, kažkokia nesąmonė. O paskui drebu – kažkokia nesąmonė. Galėtum dar pavarijuoti, šiaip jau. Kažką iš tos formos išlaužti originalaus, bet stoji prieš faktą, kad kreipiesi į visiškai kitokios kultūros atstovus ir nežinai, kaip jiems tai susišvies. Po galais, ir prašaisi ne į kūrybininkų reklamščikų komandą, kur kasdien turi nunešt smegenis neišpasakytai puikiu minčių originalumu. Prašaisi valyti savimi negalinčių pasirūpinti žmonių seiles, kuopti jų kambarius ir būti šalia milijonais jausminių ir fizinių sluoksnių pulsuojančio proceso. Tik valyti seiles. Net valyti seiles. Nežinau, kuris variantas jų akimis teisingas. Jei galėčiau stot akivaizdon ir siūlydama savo rankas pažiūrėt jiems į akis, nebijočiau. O čia kažkokia suknista forma. Nu nafig.
Paimkit mane, prašau. Būsiu gera, būsiu gera, būsiu labai gera, jei juoksiuos, tai garsiai ir visiems, jei verksiu, tai tik naktimis, ir tas verksmas augins mane sau pačiai ir jums ir tiems, kuriems valysiu seiles. Paimkit mane.
Comments