Perskilusi realybė
Dvigubos tapatybės
Pirmąsyk čionykštis pasaulis perskilo man prieš akis stebint, kaip nuo pirmos karo dienos atsiveria antros, it šešėlinės, žmonių tapatybės. Jos nėra slaptos, tiesiog trapios ramybės laikotarpiais niekas nenori prisiminti jų būtinybės .
Mano vadovas tuometiniam darbe – teisininkas, stambios organizacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas – jaunas energingas atlapaširdis religingas vyrukas, turintis keturis mažus vaikus, į kariuomenę buvo pašauktas tragedijos rytą ir nuo tos dienos mes jo nematėme keletą mėnesių iš eilės. Pasirodo, jis – aukšto rango specialiųjų pajėgų karininkas. Žinojom tik tiek, kad tarnauja pietuose.
Mano vyro vadovas, beveik penkiasdešimties metų vyriškis, menų ir dizaino akademijos profesorius, architektas, viena jautriausių ir subtiliausių mano čia pažintų asmenybių, taip pat keturių vaikų tėvas, pasirodo, savais laikais tarnavo ypatingųjų operacijų dalinyje. Čia tie vyrukai, kuriuos matote filmuose kaip neįtikėtinus dalykus krečiančius agentus, šliaužiančius pasieniais per kulkų lietų gelbėti įkaitų. Prasidėjus karui, savanoriškai pasisiūlė tarnauti kariuomenėje ir tai darė mėnesių mėnesius.
Mano vyro pusbrolis, IT kapstantis vyrukas su jauna nėščia žmona ir dvimečiu sūneliu namie, per mano gimtadienį vedęsis mane degustuoti viskio, sėdo į tanką ir buvo išsiųstas į frontą.
Dvidešimt kelerių metų ką tik pirmagimį pagimdžiusi ir viena su juo likusi kolegė pasakojo, kaip atrodė tragedijos rytas. Tu neįsivaizduoji, žmonės ruošėsi į sinagogas, o vietoje to į gatves staiga ėmė važiuoti kariniai sunkvežimiai, ir šimtai vyrų tiesiog lipo į juos, lipo ir lipo, niekas dar nesuprato, kas vyksta, tik matėm visus tuos savo vyrus lipančius į sunkvežimius… Buvo labai baisu.
Staiga mūsų biure liko vien moterys – ir kai kurios jų, namuose likusios vienos su būriais vaikų, netrukus prie klubų, ant lengvučių sijonų ar stilingų džinsų prisisegė juodą humorą ir šaunamuosius ginklus. Telefonas… Raktai… Lūpdažis… Pistoletas. Galima eiti.
Dviveidė tiesa
Melas. Ciniškiausias įmanomas melas. Toks, kurio, maniau, viską reginčiame pasaulyje būti nebegali. Tuo labiau visuomenėse, rodytųs, jau išmokusiose labai sunkias istorines pamokas. Naivi tokia viltis, ar ne? Tiesiog labai jos norisi. Kaip norisi tikėt, kad gėris visvien nugali blogį, nes kitaip jo neištvertum.
Viena ranka kaip psichologinio karo priemonę izraeliečiams skleisti siaubingus vaizdus, kuriuose viešai prisiekiama nesiliauti, kol jų visų neišžudys, kartoti išpuolius, kol iš žemėlapio ištrins jų valstybę, nepaliaujamai skleisti žudynių ir seksualinės prievartos vaizdo įrašus, siųsti juos nukentėjusių šeimų nariams ir artimiesiems. Nė žodžio apie jokią taiką, apie jokias paliaubas, apie jokios (pabrėžiu – jokios) tautos gerovę. Priešingai.
O kita ranka visa tai neigti likusio pasaulio akyse ir naudoti informaciniam karui – šaukštuku maitinti jam tai, ką šis nori girdėti. Ir, žinot, kas baisiausia? Regėti, kaip pasaulis renkasi jais tikėti. Man tai kažkas absoliučiai siurrealaus. Mano nuotykis su minėtu lietuvišku portalu tebuvo gėlytės palyginus su tuo, ką išvydau prasidėjus karui. Tas metas, kai ėmiau suvokti, kad tai iš tiesų vyksta, kad tai gali vykti, mano atminty išlikęs it sulėtintas filmas.
Pamenu, žmonės kalbėdavo – dabar toks karas, kokį pažįstame iš istorijos, nebeįmanomas. Dabar visi turi prieigą prie socialinių tinklų, todėl karo nusikaltimai yra neįmanomi, nes apie juos tuoj pat sužinotų visas pasaulis. Žinot, ką? Tai – dar baisiau. Dar baisiau tai, kad tas pasaulis, turėdamas visus įrodymus, apsimeta jų nematąs, nepripažįsta siaubo, kaltina aukas arba neigia jų patirtis, dar baisiau – tokius veiksmus… pateisina?
Be to, virtualiam pasauly kaip niekad paprasta skleisti ir melagienas, – o šaukštuku maitinančiosios pusės teikiamą informaciją vakarų visuomenės, rodos, ryja nekramčiusios. Na, patyliukais pataiso netikslias antraštes po kurio laiko, ir tiek. Bet informacinė žala jau būna padaryta.
Toks pasaulis man labai baisus. Labai. Stebiu tamsiausią regėtą tamsą ir man baugu, kad tai – dar ne viskas, ką ji turi pasakyti.
Tel Avivas
***
Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, grįžom į šiokią tokią rutiną. Ore tebekybojo patirtas kolektyvinis siaubas ir nuostaba. Grįžę į Jeruzalės centrinį turgų pamatėm, kad kai kurių prekeivių, tapusių mūsų draugais, krautuvėlės uždarytos. Mus atpažinę jų kaimynai lingavo galvomis – visus pašaukė į kariuomenę.
Turgus buvo nuščiuvęs. Jame prekiauja daugiausia žydai, bet netrūksta ir musulmonų. Pastarieji pirmąjį mėnesį nesirodė – neturintiems pilietybės buvo atimti leidimai dirbti Izraelio teritorijoje. Situacijai stabilizavusis, jie grįžo. Juste jutau visų žvilgsnius, sunkiai prisispaudusius prie grindinio. Žmonės buvo tylūs, dirbo mechaniškai ir negalėjo pakelti vieni į kitus akių. Baimę ir sutrikimą, abejones, ar galima vieni kitais pasikliauti, buvo galima kabinti šaukštu.
Slinko laikas. Netrukus pastebėjau, kad dėl savininkų tarnybos kariuomenėje uždarytose krautuvėlėse anksčiau dirbę musulmonai grįžo į darbą… kitų žydų parduotuvėlėse. Kol anie iš karo negrįš – o ką jam daryt? – gūžt pečiais žilagalvis senučiukas juoda kipa, linktelėjęs Ramzio – dirbusio pas mūsų bičiulius – pusėn. Ramzis droviai ir kiek liūdnai šypsosi savo retais dantim ir uoliai rikiuoja naujojo viršininko pomidorus. Mano vyras jį apkabino. Kaip gera tave matyt, siela. Apsiašarojau, kaltę suverčiau prieskonių pardavėjui.
Paprasta kaip dirva turgaus bendruomenė ėmėsi durstyti suplėšytą savo įprastos mikrovisatos audinį. Žvilgsniai ėmė keltis ir ieškoti vieni kitų. Čia jie visada ieško vieni kitų, dingtelėjo. Visų pirma, žmogaus. Tik paskui – viso kitko. Mažyčiais, it pirmaisiais pavasario upeliukais vėl ėmė lietis pašnekesiai. Reikėjo matyt, kaip tais metais išreikštai sveikindavom musulmonų pardavėjus su jų šventėm, o anie mus – su žydiškom. Įsmeigę akis į vieni kitų minčių užkulisius. Mes atsikelsim. Gal keiksim vieni kitus, gal nerasim atsakymų, tikrai mėtysimės kaltinimais. Bet išėję pro duris gyvent – gyvensim. Net jei ir dėl visai praktinių priežasčių, toks pasirinkimas tokiam pasauly jau yra laimėjimas.
***
Žinoma, yra visokių istorijų. Vieni stengiasi iš neapyktantos išlipti, kiti joje taškosi ir aršiai sergsti jos teritoriją. Manau, man labai sekasi, kad pastarųjų beveik nesutinku.
Kalbant apie sergstinčiuosius neapykantos naratyvą, vis prisimenu vieną nutikimą. Nedaug trūko, kad mano knyga vadintųs „Dešimtas gyvenimas“. Joje vos neatsidūrė dar vienas pašnekovas. Jį pasiūlė kitas knygos herojus. Vik, tavo pokalbiams jis labai tiktų. Jo istorija neįtikėtina.
Jo pasiūlytas vaikinas idėją pasitiko įtariai, bet susitikti ir susipažinti sutiko. Man į naudą, kad jie tokie smalsūs! Sėdėjom parke ant suoliuko ir atsargiai vėrėm dureles, kurias, jutau, jis budriai stebi. Žinau, Karmielis man nuolat sako – pasakok, pasakok savo istoriją pasauliui, bet aš to visai nenoriu. Nematau tame prasmės.
Reikalas tas, kad Karmielis – religingas žydas, o, sakykim, Nadiras (vardas pakeistas) – musulmonas. Jie susitiko vienoje iš Jeruzalėje veikiančių organizacijų, orientuotų į taiką ir dialogą tarp skirtingų šio miesto bendruomenių. Ir susidraugavo.
Nadiras gimė ir užaugo viename iš problematiškiausių Rytų Jeruzalės arabų kaimų, turinčių liūdną siaubūniškumo židinių reputaciją. Savo akimis stebėjęs nesibaigiantį smurtą, nusprendė, jog jį perimti „nekramčius“ jam negana. Jis norėjo suprasti savo mistinį priešą. Taip ėmė ieškoti taikos organizacijų, kad galėtų su juo pabendrauti akis į akį. O tada vieną dieną susikrovė daiktus ir išvažiavo į Berlyną, pasirinkęs holokausto studijas. Norėjau pats pažinti žydų tautą ir suprasti, kodėl ji niekaip nepasiduoda.
To pakako, kad jo šeima ir visa kaimo bendruomenė jo išsižadėtų. Ryšį su namais kurį laiką leido palaikyti tik motina. Jai netrukus mirus, Nadirui buvo pranešta, kad likusieji laiko jį mirusiu, jam uždrausta rodytis gimtajame kaime.
Nadiras nebuvo rožinis taikos čiulbuonėlis. Jis buvo kupinas pykčio ir kartėlio, jame virė apmaudas – ir dėl vietos istorijos, ir dėl savo likimo, it vis dar nepajėgtų aprėpti savo pastangomis atsiplėšto akiračio, galop išmušusio jį iš jam nutiestų vėžių. Mums bekalbant jis plūdo konfliktą, vadino jį beviltišku, koneveikė abiejų pusių politiką, apmaudžiai, bet labai tiesiai pripažino jo paties visuomenę ėdančias smurto, fanatizmo problemas. Vienu metu pakėlęs juodas akis į mane išrėžė, kad tik išvykęs studijuoti suvokęs, koks klaikus jo visuomenės elgesys su moterimis. Tai yra baisu. Man šlykštu. Moteris mums – ne daugiau, nei mėsos gabalas. Negaliu to pakęsti. Bet nežinau, kaip tai pakeisti. Nežinau, kaip išpainioti šitą suknistą situaciją čia. Nematau vilties. Noriu tiesiog dingti iš čia.
Galop sėdom and Nadiro motociklo ir užlėkėm ant vienos iš Jeruzalės viršukalnių, nuo kurios vėrėsi vaizdas į minėtus „sunkiuosius” kaimus. Nadiras niūriai, skausmingai ir kartu išdidžiai žvelgė į jam užgintus namus ir pasakojo man jų istoriją. Tądien kartu praleidom kelias valandas. Sutarėm apie interviu pagalvoti. Atsisveikinant jis linko sutikti, bet jutau, jog nėra tuo tikras, tad paprašiau neskubėti. Po poros dienų pajutau, kad dar ne laikas. Visi mano pašnekovai sutiko kalbėtis noriai, ir jutau, kad jei turiu įkalbinėti kažką atsiverti, tai savaime yra neteisinga. Tikiu, kad Nadiras vieną dieną išvys tokio pokalbio prasmę. Tada dar apie jį išgirsime.
***
Graži saulėta diena. Gatve eina vyriškis, už rankos vedasi dukrytę. Prasilenkiam.
Vyriškis (šiltai, entuziastingai): Kam mums reikalinga slėptuvė?!
Mergytė (džiugiai): Kad turėtume kur slėptis išgirdę sireną!
V (pozityviai): Teisingai! Per kiek laiko turim tai padaryti?
M (striksi, šypsosi): Per pusantros minutės!
V: Labai gerai! Ir kiek laiko ten išbūti sirenai pasibaigus?
– Dešimt minučių!!! – net pasikrykštaudama kiek švepluodama atsiliepia penkiametė, patenkinta, kad taip gerai žino visus šio žaidimo atsakymus.
***
Kasnakt prieš miegą ant rūbų kabyklos prie lovos pasidedu drabužius, į kuriuos galėčiau greitai įšokti, jei prikeltų sirenos. Ir šunelio antkaklį su jau prisegtu pavadėliu. Kelnaitės. Liemenėlė. Lengvai užsimetama suknelė. Jokių kitų daiktų ant jų. Tebemiegu nuoga. Tos laisvės iš manęs neatims, gyvuliai. Jai išsaugoti turiu pusantros minutės.
***
Guy Mazig – žinomo vietos atlikėjo – koncertas Nacionalinėje bibliotekoje. Auditorija pilnutėlė, beveik pusė tūkstančio žmonių. Taip išpuolė, vos pora dienų po pirmosios Ir@no raketų atakos 2024 m. balandį. Guy:
– Žiū, mes čia pakliuvom į tokią eskeipizmo kišenę šįvakar. Esam šioj nuostabioj bibliotekos salėj ir gavom progą prisiliest prie muzikos, it niekur nieko. Bet neapsimeskim. Visi žinom, kad dauguma mūsų čia turi PTSD – todėl kviečiu visus atsistoti ir šokti laisvai, šokti taip, kaip norisi, išleisti viską lauk ir dainuoti su manim.
Salė akimirksniu pakyla, veidai atsiveria. Žmonės šoka, dainuoja, vaikšto arba linguoja apsikabinę tuos, su kuriais atėjo. O gal ir tuos, su kuriais tik išeis. Šoka iki pat koncerto pabaigos.
Bet dainų turinys eskeipizmu nekvepia. Skirtingų kartų vietos menininkų kūryba persmelkta karų, atakų ir siaubūnų išpuolių pėdsakų.
Levad bamidbaaar – visa gerkle traukdavau vienintelę suprastą populiarios Guy dainos priedainio eilutę. Tai reiškia „vieni dykumoj“, ir kadangi dykumą labai myliu, o dainos melodija kabliavo, man ši eilutė rodės baisiai ilgesinga.
Bet tada išmokau daugiau.
Mes galbūt niekad nepasieksim, ko jie nori
Keliu, kuriuo eidami nesusidurtume su pykčiu.
Likom nuogi ir nuėjom toli, šalindamiesi
Savo buvimo čia priežasties.
Radom pateisinimus kiekvienai strėlei, kurią iššovėm,
Nesverdami, ar buvom teisūs, ar klydom.
Kirtę sienas, neberandam mus jungiančio tilto
Kodėl apskritai esam čia?
Nepabudom laiku ir likom
Vieni dykumoje, o pasaulis – siauras tiltas.
Dar akimirka, ir mes subyrėsim.
Vieni dykumoje ir tik šaltakraujis vėjas
Laiko mus drauge.
Kiekviename susirėmime stengiamės būti geri.
Per visus šiuos metus taip ir nesupratom žinutės.
Laikėmės tiesos ir prisiekėm, kad nelietėm
To, kas buvo draudžiama.
Manėme, kad supratome, su kuo turime reikalą.
Mes siekėme taikos, bet į mus nutaikė ginklus.
Vaikščiojom ant kiaušinių lukštų ir pamiršom, kad tai arba mes,
Arba viskas tiesiog baigta.
Kai baigėm, sudužom, buvom palikti
(...)
Vieni dykumoje, taip, pasaulis – siauras tiltas.
Dar akimirka, ir mes subyrėsim.
Vieni dykumoje, nežinau, kas bus rytoj,
Bet kartu esame stiprūs.
Ir žmonės šoko. Ir dainavo.
P.S. Čia lengvas funk–pop-rokelis. Matytumėt, kur kapstosi filosofiškesnio kalibro menininkai. Beje, daina išleista 2015 metais.
(Dainą rasite čia)
Teksto tęsinį skaitykite čia: III dalis
Kommentare