Atstumas nuo taško "čia" iki taško "ten" - toks reliatyvus dalykas. Mažiau nei penkiasdešimt kilometrų, o koks didelis pokytis.
Per vos pusšimtį kilometrų nusileidi iš kalnų į lygumas, nuo vėjų pereini prie vandens, kur žmonės žiūri kitaip.
Visų pirma pereina kūnas. Iš sausos pavakario vėsos nusklendi į drėgną pastovią kaitrą. Dar nesupranti, kas nutiko, bet kūnas jau kalba - raumenys į tave žiūri klausiamai: kada jiems įsidarbinti, jei aplinka kviečia nuo ryto iki vakaro ramiai ilsėtis priepirty? Oda, oda, oda nustebusi šypso: kaip nepatirta - jai visai nestinga drėgmės! Visoms įmanomoms kūno dalims, linkiams ir ploteliams drėkinti skirti losjonų buteliukai, keliaudavę su manimi iš kambario į kambarį, sutrikę markstosi, pasidengę plonu dulkių sluoksniu. Plaukai prisimena visus genuose įspaustus vingius ir prikelia juos savarankiškom garbanom. Šuns pėdutės ir tos sušvelnėjo per dvi savaites, it švitrinio popieriaus šiurkštumo sluoksnis svilinančios vasaros pradžioj tebūtų prilipęs netyčia. Gal nuo tos pačios drėgmės. Gal, kad gavo pamirkt vandeny ir atsakančiai pasiraust po pajūrio smėlį. Aš nuo pajūrio smėlio irgi švelnėju.
Ir vis tik žmonės žiūri kitaip. Esam apie tai kalbėjęsi su vienu Jeruzalėje augusiu bičiuliu.
Sakoma, kad kalnuose gyvenantys žmonės yra introspektyvūs, pastovūs, stabilūs ir susitelkę į dabartį bei artimą aplinką. Kalnuotos vietovės simbolizuoja vienatvę, autorefleksiją ir glaudų ryšį su gamta. Kalnas yra stabilus, jis iškelia tave aukštyn ir tarsi atitraukia nuo likusio pasaulio.
Priešingai, žmonės, gyvenantys prie jūrų ar vandenynų, siejami su atvirumu, judesiu, plačiu akiračiu. Jūra spindi nežinomybe, tyrinėjimais, nesibaigiančiom galimybėm. Pajūrio žmonės vadinami svajokliais, nuotykiautojais, it nuolat stengtųsi įžvelgt, kas slypi už liniją tarp dangaus ir vandens tirpdančio horizonto ir negalėtų atsispirt jo šauksmui. Jų žvilgsnis krypsta išorėn, ateitin, jie ilgisi naujų patirčių.
Mano gyvenimo pokyčiai vėl nusekė vidum. Gavau signalą, perskaičiau juo užkoduotą jausmą, pripažinau jo šauksmą (nebuvo paprasta), susiderinom natas su vyru, išgirdom tapačius aidus. Ir žengėm žingsnį. Į šį “kalniečių” ir “jūreivių” palyginimą atsigręžiau tik dabar, pirmosiomis atokvėpio dienomis po kraustynų, naujiesiems namams daugmaž suradus savo kampus. Man savuosius kampus rasti dar kiek užtruks.
Aš - kalnietė, skalbianti savo sielą vandeny. Mišrūnė su visom priklausančiom tokios prigimties galimybėm ir komplikacijom. Septynerius metus sėdėjau šaltiniuose, meditavau savo didžiąsias vidines slinktis, neprileidau prie jų pasaulio triukšmo. Man būtinai reikėjo surasti savo “čia ir dabar”. Tą, įsvorintą tęstine būsena, o ne akimirkos pastanga. Matyt, pavyko, nes po septynerių metų pasiilgau plaukti. Renkuosi tuo pasitikėti.
Mane gąsdina nejaust įdėmių, atlapaširdiškų kalniečių žvilgsnių vidun, gylyn. Manau, kad jie mane, svetimšalę, budinčią ties savo naujais daigais, patikimai sergėjo nuo vienišumo. Bet daigams jau reikia vazonėlių. Einu jų ieškoti. Ir jau pastebiu, kad šie jūreiviai priklauso tai pačiai genčiai. Juos tik reikia kiek paprovokuoti ir akys sustoja ties tavosiomis. Kiek droviau, bet atsiveria ir pokalbiai ant gatvės kampo. Niekas nešaukia iš kito gatvelės galo, bet akių šiluma žybtelėjusi it žvakės liepsnelė tebeparodo tave atpažinusi, matanti po šituo medžiu nebe pirmąsyk. Kaip kokie Maroko berberai - laisvieji žmonės - jungiantys dykumos, jūros ir kalnų šeimas: tokias skirtingas ir drauge vienodai giliai išpažįstančias laisvę.
Mažiau nei penkiasdešimt kilometrų, o toks didelis pokytis.
Yorumlar